BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Podkastai

Gana daug laiko tenka praleisti už automobilio vairo. Chronometražas teigia, kad per savaitę susidaro apie 16-18 valandų laiko tarpas, kai aš judu iš taško A į tašką B, kiurksodamas patogioje sėdynėje ir atsainiai sukiodamas vairą puikiais mūsų šalies keliais, kuriuose žiauriai ribojamas greitis. Nesijaučiu vietinio pilstymo Šumacheriu, bet dažnai tenka stumti laiką, gurkšnojant kavą, tvarkant reikalus telefonu, klausant “Žinių radijo” arba tiesiog bukai spoksant tiesiai prieš save. Muzika man nesiklauso, literatūriniai kūriniai (tie, kuriuos randu audiofailais) nekabina. Bandžiau klausytis, pavyzdžiui, radiospektaklių - po kelių kilometrų pametu giją…

Hm, neįmanoma klausytis to, kas iš tikro nedomina. Ne tuo galu bandau užkišti laiko skylę…

Kažkaip sutapo, kad atradau podkastus(ar podkęstus?), lietuviškai dar vadinamus tinklalaidėmis. Skamba panašiai kaip kaliošai, vadinami purvabridžiais ar telefonas - tolkalbiu. Na, tiek to, jūs supratote.

Susiradau daugybę autorių, daugiau ar mažiau pagrįstai ir įtikinamai kalbančių man įdomiomis temomis - apie sveiką gyvenimo būdą, laiko valdymą, įvairių treniruočių metodikas, anglų kalbą ir t.t. Rašausi jų išmintį į CD, grūdu į grotuvą, startavęs taške A - spaudžiu “Play” ir nustembu, kaip greitai ir nepastebimai pasiekiau tašką C savo kelionėje, pakeliui pramovęs pro tašką B, bet sužinojęs kažką svarbaus bei naujo ar iš konteksto nusprendęs, kaip realizuoti seniai mane knisusią problemą.

Patiko (1)

Rodyk draugams

komentarai (3) | “Podkastai”

  1.   Petras rašo:

    Sveikas, Sveikas! :)

    Senokai čia nebuvau. Man šis įrašas priminė nesenus laikus, kai daugybę laiko praleisdavau, važiuodamas automobiliu iš punkto A į punktą B.
    Aš irgi mėginau klausytis ir muzikos, ir tekstų, bet pajutau, kad tai neduoda susikaupti.

    Pamenu, kaip tik tada buvau pradėjęs domėtis geštaltpsichologija ir atlikinėti jos rekomenduojamus suvokimo pratimus. Trumpai sakant, tai yra labai paprastas metodas susikoncentruoti į savo fizinius pojūčius - į tai, ką , matai, girdi, užuodi, jauti lytėjimu (jei valgai - ir skonio receptoriais). Tai galima vadinti ir meditacija, tik šitie suvokimo pratimai - be jokios mistikos ir kokių nors religinių fantazavimų. Paprasčiausiai mintyse sakai pats sau: dabar suvokiu, kad girdžiu garsus - tolimus ir artimus, dabar suvokiu, kad regiu rūką ir t.t. Iš pradžių nelabai sekasi, nes mintys vis nuslysta į abstrakčius dalykus, dažniausiai - į kuriamas problemas, o nerimas verčia iš anksto nuslysti į tašką B, kur šiandien kažką darysi.

    Bet ilgainiui įgundi labai greitai pereiti nuo abstrakčių dalykų ir prisiminimų prie realių DABAR patiriamų pojūčių. Tai ne tik sustiprina ryšį su realia aplinka, bet ir nutraukia absurdišką minčių ir emocijų ratą, kai neigiamos mintys ima kelti negatyvias emocijas, tos vėl žadina naujas neigiamas mintis, ir taip - be pabaigos.

    Gali kada nors pamėginti, tai visiškai nepavojinga. Nėra jokio pavojaus “per daug atsipalaiduoti” ir padaryti avariją, nes tai iš tiesų - ne atsipalaidavimo pratimai. Jie atpalaiduoja tik nuo tuščių minčių srauto (labiausiai - nerimo) ir tik sustiprina ryšį su plinką. Dar geriau jauti kelią, greitį, visą transporto srautą.

    Stiprindamas realybės suvokimą, aš gerokai pakeičiau kai kuriuos savo įpročius, pasikeitė visa mano gyvensena. Dabar aš nebesiblaškau tarp punkto A ir punkto B, nieko nebevaldau - net savęs, iš nieko, net iš savęs, nesistengiu nieko išspausti. Bet tai nesvarbu. Gali realybę patirti kad ir dėl pramogos. Tai iš tiesų malonu - būti dalis visumos.

  2.   Sveikas rašo:

    Ačiū, Petrai. Vertingas patarimas.

  3.   Lonnie J. Murray rašo:

    Persigalvojau. Ištryniau didžiąją dalį “netinkamų” įrašų. Nebe vieta jiems čia, kai bet kada bet kas gali užtikti ir panaudoti prieš mane. Jeigu dar nepanaudojo… Uchhh kaip užknisa… Norėčiau jam trinktelti. Vožtelti. Stipriai kaip tik galiu. Kvailys.

Rašyk komentarą