 |
 |
|
 |
||
 |
 |
Dažyti dūmtraukio atvyko du aukštalipiai. Pirmasis turėjo atestatą ir tinkamą pavardę - Voras.
Kito aukštumų erelio pavardės dokumente niekaip neįskaičiau - atestate tušu pavardė užrašyta kaip su vištos koja.
Paprašiau prisistatyti. Prisistatė - Gaidys!
Tada - pirmyn, sakau.
Tiksliau - aukštyn!
Vieni greitai siurbia informaciją akimis, kiti ausimis, o mažasis naujoves tikrina rankomis. Mano ilgametę pagarbą užraktams jis sugriovė per tris minutes atrakindamas namų durų spyną su tokiais štai primityviais gelžgaliukais.
Pasaulis pasibaisėtų, jei žmonės suprastų, kokie menkystos jį valdo.(c)
Kažkada sakiau, kad mėgstu pakeliui paimti keleivius. Kelias pasikalbant atrodo trumpesnis, nuolatos išgirstu įdomių ir pamokančių istorijų.
Šiandien laukuose pakele kulniuojantis žmogus atsainiai mostelėjo ranka ir, nesitikėjęs, kad sustosiu, nepatikliai nužvelgė mane ir sumišęs uždavė išties egzistencialistinius klausimus: kas tu esi ir kur tu keliauji?
Iš tiesų: KAS AŠ ESU? KUR AŠ KELIAUJU? KO MAN TEN REIKIA?
Giliai susimąsčiau…
Mano “nokia” neturi makrofotografijos režimo, todėl, kai man reikia įsiamžinti kokią vizitinę kortelę ar citatą iš knygos, tekstą perrašau ranka arba nenoromis traukiu iš portfelio skaitmeninę muilinę.
Šiandien eksperimento tvarka ant telefono objektyvo uždėjau po ranka pasipainiojusią lupą. Gautas rezultatas mane maloniai nustebino.
Triskart metuose švenčiu Naujuosius. Sausio 1 - kalendorinius Naujuosius, kovo pirmą - atgimusios gamtos Naujuosius, rugsėjo pirmą - žinių Naujuosius.
Ilgai tūpčiojęs su anglų kalbos mokslu, pagaliau griebiau jautį už ragų. Prikimšau grotuvą garsinių pamokėlių klausymui už vairo, pasidariau va tokį žodyną, žinias žiūriu per CNN…
Rūkas sklaidosi…
Prie parduotuvės lūkuriavau žmonos.
Šalia sustojo apynaujis golfukas niauktais sandariai uždarytais langais - mašinoje veikė kondicionierius. Priekyje sėdėjo jauna pora ir duetu įnirtingai baigė rūkyti cigaretes.
Ant užpakalinės sėdynės žaidė papurgalvis trimetis.
Tėvai prietrankos, bet kuo kaltas mažylis?
Artėja rugsėjo pirmoji. Būsima studentė kirpykloje garsiai svarsto: “Įstojau į edukologiją. Kažin, ką reiškia šis žodis?”
Užsukau pas tūlą “šiuolaikinės” įmonės vieną iš direktorių su reikalu. Šiame kabinete dažnokai lankiausi ir pamenu, kad kaskart mano dėmesį traukė respektabili didelė sekcija, pilna knygų. Aš gi labai myliu spausdintą žodį, todėl knygų vaizdas mane veikė teigiamai - aš svečiuose pas brolišką sielą, tokį pat knygų kandį…Tariausi žinąs, kaip su kabineto šeimininku kalbėtis.
Šiandien šeimininkas kažkur užtruko, todėl nuobodžiaudamas peržvelgiau, kokie gi žmogiškosios minties gintarai tose lentynose glūdi?
Tai, ką pamačiau, mane išmušė iš vėžių…
Nie do wiary…Ir kokie kontrastai…
Lietuva prisimena Baltijos kelią. Aš taip pat.
Buvo trečiadienis. Sėdome į įmonės autobusą ir patraukėme į organizatorių paskirtą kelio atkarpą kažkur už Kauno. Miestą pravažiavome sėkmingai, o toliau keliai keleliai ėmė kimštis nuo slenkančio iš visų kampų transporto srauto. Atrodė, kad važiavo visi, kas tik gyvas, pasibalnoję viską, kas tik rieda - jaunimas motociklus, senimas - gendančius moskvičiukus ir žibaliukus, oriai, kaip drambliai cirke, slinko autobusų kolonos…
Daug garbingo amžiaus žmonių, išsigandę tokios transporto lavinos, suko į pašalius ir stojo, kėlė variklių dangčius ir aušino verdančius radiatorius. Mačiau keletą nedidelių avarijų, bet žmonės nepyko.
Supratome, kad laiku pažadėtosios žemės nepasieksime. Kažkokiais šunkeliais išsimušėme į autostradą ir nutarėme - mūsų vieta čia!
Išlipome. Ore skambėjo keistas miksas iš “Ant kalno mūrai” ir “Marija, Marija”, degė žvakės… Prišoko kažkoks tipas ir pasiūlė įsirašyti į Blaivybės sąjūdį. Praskrido lėktuvas, barstydamas gėlių žiedus, kelio pakraščiai žmonių rankomis buvo nukloti gėlėmis. Žmonės skandavo “Lietuva!”, sveikino vieni kitus, glebėsčiavosi.
Tokios euforijos, tokio galingo vienybės jausmo mes anksčiau niekada nepatyrėme ir, deja, tikriausiai daugiau nepatirsime…Na, nebent daužydami Seimo langus…
Taigi, ir aš ten buvau, alų midų gėriau, burnoj nieko neturėjau…