 |
 |
|
 |
||
 |
 |
Įdomu, kokia būdu sveikinote/buvote pasveikinti?
Gavote atvirutes senuoju geruoju paštu? Skambučius telefonu? SMS? Gigabaitinius failus el. paštu?
Dar įdomiau - kiek ten buvo įdėta savo kūrybos, o kiek nesivarginant panaudota šablonų? Atsipirkta ’sveikatos, laimės, pinigų”…
Man nutiko pesimistinis variantas…
Ne, Mantas čia nelabai… Kilnūs ponai atrodo tokie… secondhandiniai.
O kepurių stiliai…Kietai atrodo kronprinco Vilhelmo lapinė. Nerandu net kaip apibūdinti dviejų karininkų kairėje GLAUDES ant galvos. Kažkoks pseudovaginalinis barokas…
Aišku, stilingi SS-manai ir šalmuotas fon Bokas - Kaukolinis dešinėje. Vo morda lica!
Kartais užsuku į vienos firmos komercinį padalinį. Gana skaitlingas moteriškas kolektyvas, kurio nares, idant skubėdamas vardų nesumaišyčiau, vadinu urmu gėlelėmis.
Natūralu, kad gėlynui vadovauja ūsuota asaba simbolišku vardu Rūtenis. Mažas, kreivas šleivas - kaip koks Karelijos beržas. Drovus labai.
Vakar viena fyfa kažko nutęsė nusivylusi - jau tas mūs Rūtenis…
Nepergyvenkit, mergaitės - paaiškinau - tie beržai, žinau, labai į šaknį nuaugę!
Aaa - susiprotėjo ir džiaugsmingai sukliko moterų kolektyvas, puolė plikinti kavą, giliai spintoje suskimbčiojo taurelės…
Blėso paskutinis savaitės penktadienis
Spauda paskelbė, kad nuo Naujųjų brangs elektra.
Nutariau išbandyti energiją taupančias lemputes. Parduotuvėje griebiau garsios vokiečių firmos “Osram” 16 litų kainuojančius prometėjus ir noneimus už kuklius 4 litus.
Namie nusispjoviau: “Osram” švietė blankiai, delsė įsižiebti, noneimas plieskė kaip reikiant.
Įdomu, kokiu vardu “Osram” firma pardavinėja savo produkciją Lenkijoje? Išvertus neskaniai kvepia…
Uoste virė kasdienis gyvenimas.
Mažas buksyras, niršiai plakdamas sraigtu drumstą akvatorijos vandenį, sunkiai stenėdanas tempė kelis kartus už save didesnį brolį. Bėdžius jo draugas, spygaudamas šaižia sirena ir piktai blyksėdamas signalinėmis ugnimis, kaip pamišęs puldinėjo aplink didžkio laivugalį, pakaitomis kreipdamas jį tai vienon, tai kiton pusėn - stengėsi išlaikyti didįjį brolį siaurame farvateryje.
Staiga viskas nutilo - atsileido buksyrinis lynas, mažyliai liovėsi malę savo sraigtais vandenį…
Pro šalį šmėklišku pilku šešėliu beveik be garso praslinko milžiniškas okeaninis laineris, kimiai subaubė savo sirena ir užtikrintai pasuko horizonto linkui…
Ir vėl įsitempė lynas, įsijungė diskoteka antrąjame buksyre…
Žmonės - lyg laivai. Vieni kantriai velka savo jungą, kiti stumdosi ir traukosi, spygauja ir maištauja, o treti…
Treti tuo tarpu tyliai ir oriai juda tik jam žinoma trajektorija ir visi pagarbiai traukiasi iš kelio… Po to patikliai ir klusniai seka vedlio kilvateriu…
Man vis dar paslaptis, kaip išaugti iš manevrinio buksyro jungos ir tapti okeaninio lainerio kapitonu. Ir sugebėti perskaityti užrašą ant borto, skelbiantį, kad laineris - ne “Titanikas”…
Spalio mėn., beveik kasryt darydamas mankštą, prabėgau 64 kilometrus. Buvau nusprendęs, kad prabudus pakaks ir 2 kilometrų, bet rezultatais likau nepatenkintas - per du kilometrus tik įsibėgėji - atsiranda žingsnis, nusistovi kvėpavimas, o jau tenka finišuoti…
Kaip po greito sekso…
Bandžiau kas antrą dieną bėgti 4 km. - kur kas geriau. Taigi, šį mėnesį trepsėsiu kasryt 4 kilometrus, o šeštadieniais bandysiu kokį desėtką įveikti.
Amen!
Dažyti dūmtraukio atvyko du aukštalipiai. Pirmasis turėjo atestatą ir tinkamą pavardę - Voras.
Kito aukštumų erelio pavardės dokumente niekaip neįskaičiau - atestate tušu pavardė užrašyta kaip su vištos koja.
Paprašiau prisistatyti. Prisistatė - Gaidys!
Tada - pirmyn, sakau.
Tiksliau - aukštyn!
Vieni greitai siurbia informaciją akimis, kiti ausimis, o mažasis naujoves tikrina rankomis. Mano ilgametę pagarbą užraktams jis sugriovė per tris minutes atrakindamas namų durų spyną su tokiais štai primityviais gelžgaliukais.